 |
Kaip galima gyventi
Girdint nuolatinį eismo triukšmą?
Kvėpuojant atmatų dvoku?
Matant namų sienas, o ne kalnus?
Gatvių judėjimą, o ne upių tėkmę?
Jaučiant kietą grindinį, o ne žemę?
Kai kurie didmiesčiai garsėja savo didybe, įmantrybėmis, istorija bei reikšme civilizacijoje. Tačiau jie negali būti dvasingumo centrais. Užtenka tik pažvelgti į juos atviromis akimis ir širdimi. Kaip galėtų kas nors šventa čia įsišaknyti?
Eismas dieną naktį kelia triukšmą. Tas nepaliaujantis ūžimas bei drebėjimas griauna viską, kas subtilu. Oras nešvarus — pilnas dulkių ir suodžių. O kai karšta, iš požemių sklinda pūvančių atmatų tvaikas. Žemė prislėgta betono, asfalto, plieno ir šiukšlių, ji negali
alsuoti.
Kai kurie žmonės, gyvenantys tokiomis sąlygomis, ima ilgėtis dvasingumo. Jie nori žinoti, ar įmanoma pasiekti dvasinių aukštumų milžiniškame mieste. Ne, nes tam reikalinga ypatinga psichofizinė būsena. Jai išsiugdyti būtinas ramus tobulinimasis ir subtilių reiškinių pažinimas. Kai miesto gausmas užgožia viską, kas tik yra, kaip gali būti išgirsta dieviškoji giesmė?
|
|
|
