Šventovė 


Perbriski šiltąją tėkmę link
Šventovės anapus auksinio garso upės,
Kur virš rausvojo lotoso
Apgirtusi bitė dūzgia šventąjį dvigarsį.
Sodriai raudoni mangai ir prieskoniai —
tai aukos,
Atnašautojų sukrautos į aukštą kaupą.
Žengi į šventyklą iš žydro akmens —
Tamsi vidaus vėsa prikvipusi smilkalų,
Prismaigyta trikampių žvakių liepsnelių.
Kasdieniai rūpesčiai krenta ant
krištolo grindų.
Ugningos raidės pasirodo ore
Ir nusėda į tavo širdį.

Gera turėti šventų vietų šiame pasaulyje ir gera leistis į šventas keliones. Pagaliau ne pati vieta svarbu — išlieka tik tai, ką pajutote. Nepakanka aplankyti šventovės, daug svarbiau pačiam pasikeisti. Vieni žmonės, lankantys šventas vietas, tvirtina, kad į juos prabyla tos vietos dvasia, kiti jas prisimena kaip egzotišką reginį. Keliaukite į jas kaip piligrimai, o ne kaip turistai. Eikite nuolankiai nusiteikę ir leiskite patirtiems įspūdžiams sujaudinti savo širdį. Tuomet jūs aptiksite tikrąjį šventovės lobį.