 |
Dangus ir pragaras:
Mūsų pasąmonė.
Meditacija atveria mums pasąmonės sritis, į kurias retai kada buvome užklydę. Kai tai įvyksta, neįprastos mintys ir suvokimai kyla tarsi spontaniškai. Mums atsiskleidžia nežinomos tiesos, suvokiame įvykius, kurie iki tol buvo neaiškūs. Bet meditacija nė vieno nepadarė antžmogiu, ji tik pažadina snaudžiančias vidines galias. Mūsų viduje jos glūdi užsklęstos ir tik laukia išlaisvinamos. Štai kodėl sakoma, kad dangus yra mumyse pačiuose.
Tokiu pat būdu kartais stebinančiai nuožmiai mus apninka praeities skausmas ir vidinės kovos. Nuo problemų ir konfliktų sunku išsivaduoti. Nors mes siekiame dvasinio tobulumo, puoselėjame naujus tikslus ir santykius, praeities žaizdos vis dar sugrįžta prisiminimuose ir sapnuose. Tai ne demonai iš kito pasaulio, ne praėjusių gyvenimų karmos apraiškos — tai mūsų pasąmonės randai. Kad ir kaip uoliai besistengtume tobulėti, skausmas lyg prakeiksmas kankins mus diena po dienos. Štai kodėl sakoma: pragaras yra mumyse.
Mes esame gėrio ir blogio kovos laukas. Nėra ko žvalgytis anapus savo vidinio pasaulio. Viskas, ką turime suprasti, ką turime transcenduoti — praeities sielvartai ir randai, — yra mumyse. Visa transcendentinė galia taip pat yra mumyse. Panirkite į save ir pasinersite į patį dieviškumą.
|
|
|
