 |
Lašai.
Vanduo išplauna
Ertmes grunte.
Švelnus. Skvarbus. Minkštas.
Prasimuša švytinčia upe.
Kai mažas, tai silpnas.
Kai didis, tai kalnus griauna.
Paverčia uolas
Smėliu.
Klasikinė išmintis byloja, kad nieko nėra silpnesnio už vandenį. Tačiau išsiliejęs jis gali tapti galinga jėga. Tarkim, potvynio banga ar upė, besiveržianti pro siaurą tarpeklį. Tai ir yra tas, apie ką sakoma: „Minkštas nugali kietą".
Pažiūrėkime kitaip. Vanduo nugali ne todėl, kad yra minkštas. Nugali, nes nepaliauja judėjęs — atkakliai ir nepasiduodamas. Uola gali pastoti vandeniui kelią. Uola gali laikyti ežerą užtvenkus net tūkstančius metų. Tai kodėl šiuo atveju minkštas nenugali kieto? Nes jis negali judėti, dėl to nepasireiškia jo stebuklingosios savybės.
Kai tik yra galimybė, tuoj pat atsiskleidžia tikroji vandens prigimtis. Ir mes gyvenime sulauksime sėkmės, jei tik nepaliaujamai leisime reikštis tikrajai savo prigimčiai. Priešingu atveju pasijusime aptverti tvirta realybės siena ir niekada negalėsime pro ją prasilaužti.
Bet kaip išsiugdyti tokį atkaklumą? Pradėkime nuo mažo. Nelyginant lašai.
|
|
|
