 |
Liepsnų siena, ašarų tiltas.
Snaigė ant ką tik nukaltos grandinės.
Kad santuoka nenutrūktų, pora turi įveikti daug sunkumų ir kliūčių. Tai panašu į plieno grandžių sujungimą. Geležis kaitinama žaizdre, o paskui nardinama į šaltą vandenį. Santuokoje aistros ir meilės kaitra kaitaliojasi su konfliktų ir priešiškumo šalčiu. Ilgai trunkanti santuoka tampa panaši į užgrūdintą plieną.
Sunku žengti per gyvenimą vienam. Mums visiems reikia paramos ir savitarpio supratimo, kuris atsiranda kartu siekiant bendrų tikslų. Kad tokie santykiai užsimegztų, turi būti suderintos sutuoktinių vertybės, požiūriai ir tikslai. Nepakanka manyti, kad vyras ir žmona turi būti ne tik draugai, bet ir mylimieji. Abu sutuoktiniai turi žinoti, kad ištikimybės neras jokiuose kituose santykiuose. Ir vis dėlto Dao mums primena, kad reikia būti nuosaikiems.
Visi santykiai yra laikini. Prisirišimas prie kito žmogaus gali virsti nemaloniu įpročiu, savanoriškais pančiais nepriimtinais blaiviam protui. Neturime kito pririšti prie savęs, neturime žiūrėti į save tik kaip į sutuoktinį, neturime versti kito likti su mumis. Bet jei aplinkybės leidžia žengti drauge, kas galėtų mesti iššūkį tokiam mūsų pasirinkimui?
Kai ateina laikas išsiskirti, reikia skirtis. Neapgailestaujant. Santuoka — tarytum trumpalaikis snaigės plazdenimas.
|
|
|
