 |
Rudens medžiai nutvieksti sambrėškio.
Atrodo lyg būtų lakuoti.
Šaknis suleidę senovės mūšio lauke,
Stirkso rūke lyg vaiduokliai.
Yra vietų, kuriose vaikštinėjant į mus smelkiasi gūdus niūrumas. Taip jaučiamės ir senuosiuose mūšių laukuose. Čia žuvo žmonės. Jų ryžtas vis dar juntamas.
Tokių vietų rasite kiekviename krašte. Dažniausiai čia niekas nieko nestato, net jeigu žemė jiems brangi. Sakome, kad nenorime užmiršti mirusiųjų, kad čia turėtų stovėti paminklai. Dar kiti mano, kad čia taip neramu todėl, kad gyvieji negali sutarti su mirusiaisiais.
Istorija mums svarbi, nes norime suprasti dabartį. Jei nesuvoksime, kokiais keliais atėjome į šią dieną, tai nepajėgsime planuoti dabarties ir ateities. Turime žinoti, kurios šaknys vis dar gyvos, turime suprasti, kaip viskas susiklostė, kad galėtume žvelgti į priekį. Taip pat turime išstudijuoti praeities nesėkmes, kad išvengtume jų pasikartojimo.
Istorija ne visuomet didinga. Kartais ji būna labai liūdna. Turime ją priimti. Gyvenimas žiaurus, ir žmonės vieni kitiems daro siaubingus dalykus. Jei pasiryžome gyventi gėrio ir stiprybės labui, tuomet kiek įmanydami remkimės į praeityje padėtus pamatus.
|
|
|
