 |
Imtynininkas buvo kažkada lyg jautis.
Prieš nurungdamas varžovus,
Mėgo pasipuikuoti raumenimis.
Bet dabar tik suvytus oda kabo ant kaulų,
O jo švokštimas — tik vyriško
riaumojimo atgarsis.
Kiekvienu gyvenimo momentu verta pasvarstyti apie narsos prigimtį. Jei turite narsos, džiaukitės ja, naudokitės ja išmintingai ir saikingai. Bet nemanykite, kad ši stiprybė yra jūsų nuosavybė. Jūs ją tik skolinatės, ji nėra jūsų. Ši dovana jus džiugins tol, kol tai jums bus duota. Ją praradę, pergalių nebelaimėsite, nors liksite to paties kūno ir proto. Ko netekote, kai viskas išslydo iš rankų? Jūs vis dar kremtatės, kad negalite daryti to, ką sugebėjote anksčiau. Nebent išmokote naudotis savo narsa su ja nesusitapatindamas.
Kam nepasiseka šito išmokti, pasenę tampa tulžingais žmonėmis. Jie keikia gyvenimą, praranda tikėjimą. Taip atsitinka todėl, kad jie vertina tik savo sugebėjimus, o ne save pačius. Štai dėl ko naudinga medituoti ir kaupti savyje ne pergales, o tų pergalių patirtį. Saugokite ją. Niekas niekada iš jūsų jos neatims.
Ne pati narsa yra vertybė, o iš narsos įgyta patirtis.
|
|
|
