 |
Spardant pakelės akmenėlį,
Stebint jį besivartantį,
Tikimybė ir atsitiktinumas
virsta dėsningumu.
Šiame pasaulyje daug netikėtumų. Daug kas nutinka atsitiktinai. Kai akmuo, netyčia paspirtas, rieda nuo kalno žemyn, nėra nei numatyta, nei suplanuota. Tai paprasčiausias atsitiktinumas — koja užkliudė akmenį, ir tiek. Kai kurie žmonės sako, kad pasaulyje viskas dėsninga, ir tvirtina, kad Dievas kauliukais nežaidžia. Koks vis dėlto ryšys tarp tvarkos ir netvarkos?
Galėtume teigti, kad atsitiktinume įžvelgiami dėsningumai. Reiškinių sisteminimas įmanomas, pavyzdžiui, dauginimosi proceso, tačiau ląstelių dariniai, nuo kurių priklauso visos sistemos energija ir kūrybingumas, yra atsitiktiniai. Sistemą egzistuojant liudija ir pastovūs dalykai, tokie kaip gravitacija, tačiau bet kurioje sistemoje visada bus atsitiktinumų. Kas nors galėtų pamanyti, ar tik viskas nekrypsta į netvarką?
Taip tvirtindami turėtume pripažinti, kad iš anksto egzistuoja kažkokia tvarka. Iš kur ji atsirado? Nuo ko prasidėjo? O gal visą laiką netvarka ir atsitiktinumas buvo visatos savybės ir neatskiriamos tikrovės audinio dalys? Dao sekėjai sako, jog negalima išspręsti šio galvosūkio. Jiems daug labiau rūpi priimti viską kaip duotybę, pripažinti, kad visatoje visada slypi bent kiek nežinios, ir tai pripažinus veikti. Anot jų, pripažinimas, kad gyvenime esama nežinios, yra Dao esmė. Štai Kada Dao sekėjai ypač jaučia savo žmogiškumą.
|
|
|
