 |
Aš myliu šį ežerą,
Dangaus ašarų indą,
Mėnulio traukos susemtą,
Taškantį savo krantus.
Aš myliu šiuos kalnus,
Plikų uolų atodangas,
Jūros iškaldintas,
Kažin kada iškeltas,
Vienišas tarp vikių laukų,
Suskaldytas sidabro krioklių.
Budrioji pelėda stebi mane
nemirksėdama.
Už jos — aukštikalnių
miško kaskados,
Nutolstančios mėnulio link.
Tyrinėtojai ir inžinieriai skersai išilgai išmaišė žemę. Triukšmingi turistai ištrypė laukinę gamtą. Mums nereikalingi jų termometrai ir pjūklai; nereikalingi tiltai ir paminklai. Dao požiūriu, tai pasipūtusio žmogaus smurtas žemei. Žmonės ropinėja po ją tarsi musės ant sunokusio vaisiaus. O turėtume paprasčiausiai žengti per šį paslaptingą pasaulį, nebūdami jam našta.
|
|
|
