 |
Vandenynas kaukolės taurėje,
Visuotinės prasmės ieškojimas raidėse.
Protas kaip gėlė ant ledinio vandens —
Akis vidur žiedlapių.
Intelektas — viena iš kebliausių dvasinių mokslų problemų. Be jo neapsieina nė vienas žmogus — jis iš tikro labai svarbus, bet negalima leisti jam absoliučiai vyrauti. Intelektas privalo būti visapusiškai išvystytas, tik tada jis gali būti neutralizuojamas. Priešingu atveju jis veiks kaip kliūtis, ir mes nepatirsime dvasinės sėkmės.
Taigi pirmiausia reikia išsimokslinti. Išsilavinimas atveria kelią j įprastinį pasaulį, patenkina smalsumą ir padeda išvengti prietarų. Negali būti kalbos apie pasinėrimą į filosofines paslaptis, kol nepatenkintas domėjimasis gamta, civilizacija, matematika ir kalbomis. Bet kai protas jau išlavintas, dėmesį dera sutelkti į kitą sąmonės sritį, kurios nepaliečia išsimokslinimas.
Intelektas teikia pirmenybę vieniems reiškiniams ignoruodamas kitus, dalina pasaulį į kategorijas ir skirsto jį į dualistines priešybes labai išmoningai. Dvasiniam sutelktumui nebūdingas toks traktavimas, skirstymas ir dualizmas, todėl samprotavimai čia beveik nereikalingi. Tai grynas sąmonės vyksmas, kuris reikalauja esybės visuotinumo. Tam reikia visiško įsitraukimo, o ne studijų. Intelektas naudingas, kai jis yra nepaprastai išvystytas ir kai jam duodama visiška laisvė, bet paliekamas nuošalyje, kai prireikia dvasinės veiklos. Išminčius žino, kaip tuos abu dalykus suderinti ir sujungti.
|
|
|
