 |
Aš medituoju kasdien priešais aukurą.
Ir vis dar tebeskendėju nuodėmėje.
Nors mes ir stengiamės kasdien save tobulinti, vis dar turime daug ydų. Vieną pašaliname ir nė nepajuntame, kaip atsiranda kita. Išbrendame iš kokios nors nepageidaujamos klampynės ir bematant vėl įklimpstame į kitą. Kodėl taip sunku rasti išsivadavimą? Nes visų mūsų sunkumų šaltinis — mūsų protas.
Kiekvienas, kuris turi išlavintą protą, yra apimtas didelių troškimų ir siekių. Mes norime daiktų — ir prasimanome būdų, kaip juos įsigyti. Ar mes jaustume beveik instinktyvų potraukį maistui, ar trokštume apsirengti pagal visuomenės standartus, mūsų protas nenuilstamai alksta patenkinimo. Kai tik ko nors užsigeidžiame, tuoj griebiame norimą dalyką. Jei sugriebti nepavyksta, nusiviliame, pasidarome pikti ir nepatenkinti. O jei gauname, ko norime, tai imame geisti dar daugiau.
Šis godulys niekaip nenumalšinamas. Nors ir medituojame, išsyk šio įpročio atsikratyti neįstengiame. Nors ir klūpome prieš altorių kuo nuoširdžiausiai, vis tiek turime pripažinti, jog greitai neišsivaduosime. Dao sekėjas žino, kaip pašalinti troškimus, susitaikyti su savo trūkumais ir kaip kantriai lavinti protą, kad jis nebealktų išorinio patenkinimo.
|
|
|
