Gamta 


Mano nugara pakumpo nuo mokslo,
Mano akys pritemo nuo istorinių vardų.
Nors esu pertekęs mokslingumo,
Vis tiek neprilygstu gamtos tobulybei.

Mokymasis — aistra, būdinga daugeliui. Išsimokslinimas didžiai mus traukia, civilizacijos pasiekimai žavi. Einame į bibliotekas ir muziejus. Lankome parodas, kur eksponuojamos karalių kapų iškasenos. Esame pakerėti naujausių atradimų. O vis tiek, kai pažvelgiame pro langą ir matome savaip tobulą medį, kai stabtelime žvilgsniu ties tvenkiniu ar stebime katiną, žingsniuo jantį per kiemą, kai pamatome šmėstelint mėlyną kėkštą, mes įžvelgiame kitokį gyvenimo grožį, kitokią jo išmintį. Žmonijos darbai negali prilygti gamtos kūrybai. Civilizacijos veikloje nėra tos pusiausvyros ir to išgryninimo, kuris egzistuoja gamtoje. Pernelyg dažnai mūsų siekius sutepa netyros paskatos: pelnas, troškimas išgarsėti, paprasčiausias godumas, sunkumų vengimas. Mes pasiekiame, ką užsibrėžiame, bet negalime numatyti pasekmių, nes nepajėgiame įterpti savo veiksmų į platesnį kontekstą. Gamta — tai besigrumiančių jėgų darinys: dantų ir nagų, nuodų ir kvapų, dumblo ir išmatų, kiaušinių ir kaulų, žaibų ir lavos. Ji atrodo chaotiška. Ji atrodo siaubinga. Tačiau visu savo neišmatuojamu vyksmu gamta pranoksta visuomenės veiklą. Pagalvokite apie tai, ką darote jūs. Kiek tai prilygsta gamtos tobulumui?