 |
Auksinis saulėtekis nurausvino
uolų briaunas.
Sena moteris palinksta šluoti
šventyklos laiptų.
Su meile rūpestingai nuplauna
kiekvieną akmenį.
Ar daug maldininkų susimąsto
apie jos darbą?
Auštant ėjau į didingą šventyklą. Jos architektūra -tai pati iškiliausia žmogaus dvasios raiška, tai tikras lobis. Ištisos kartos maldininkų dėjo čia aukas, šimtai vienuolių pasiekė nušvitimą šioje pašventintoje vietoje, tūkstančiai gyvųjų ir mirusiųjų buvo palaiminti garbingose salėse.
Tačiau labiausiai mane sujaudino sena moteriškė, tyliai šluojanti laiptus. Jos susitelkimas buvo tobulas, atsidavimas — raiškus, kruopštumas — begalinis. Kasdienis darbas išreiškė tikrą jos dvasios šventumą.
Pusiaudienį turtingi žmonės rinkosi į pamaldas. Pilku grindiniu bėginėjo vaikai su savo spalvingais žaislais. Šventikas nužingsniavo atlikti apeigų. Tyliai melsdamiesi prakiūtino vienuoliai. Ar daug kas iš susirinkusiųjų suvokė tą šventą patarnavimą, kuris leido jiems tinkamai atlikti apeigas?
Kai yra kelias, mes visi galime juo eiti, o tie, kurie šį kelią nutiesė, turėtų būti tinkamai pagerbti.
|
|
|
